- džiubtelti
- džiùbtelti, -ia, -ėjo 1. suduoti, užkirsti: Tėvas kai džiùbtelėjo kuolu, tai sūnus ir išsitiesė Alk. 2. Džiùbtelk tu jam į sprandą Gž. Džiùbtelk kokią per strėnas Alk. Džiùbtelė[jo] į žandą ir nukūrė Kt. Aš jam kartą kad džiùbtelsiu, tai jis daugiau nenorės Vv.
Dictionary of the Lithuanian Language.